Vilniaus Baziliskas – būtybė, išsiritusi susikergus gaidžiui ir driežui. Jos buveinė – požemiai ant Bokšto kalvos, kažkur prie Subačiaus vartų, Barbakane ar buvusiame budelio namo rūsyje. Bazilisko žvilgsnis – mirtinas, todėl tikima, kad įveikti jį galima pakišus jam veidrodį.

Pirmą kartą Vilniaus Baziliskas paminėtas valdant Žygimantui Augustui ir tuomet bandyta jį sunaikinti į jo rūsį nuleidžiant rūtų ryšelius. XVIII amžiuje jis vėl pastebėtas ir jo įveikti pasiųstas už benkarto nužudymą nuteistas kalinys su veidrodžiu. Kalbėta, kad jam pavyko. Bet tai – netiesa, nes XX amžiaus pabaigoje Baziliskas savo nuodingu alsavimu vėl gąsdino žymų rašytoją. Ilgus šimtmečius, iki pat šių dienų Vilniaus universiteto studentai kartą metuose pagerbia šį padarą.

Kristina Sabaliauskaitė yra kilusi iš senos vilniečių šeimos ir todėl nuo vaikystės mokyta nebijoti Bazilisko. Tiesą sakant, senieji vilniečiai šį padarą yra gana prisijaukinę ir laiko labai blogu ženklu, kai jo nematyti ir jis pamirštamas. Apie tai skaitykite SILVA RERUM.